Gedimino kapo kalnas arba Vilniaus piliakalnio su papiliais ir gyvenviete trečias papilys, vadinamas Gedimino kapo kalnu – kalnas, stūksantis Vilniaus centras, Kalnų parko teritorijoje, Vilniaus pilių kultūros rezervato archeologijos paminklas.
Įrengtas atskiroje kalvoje Kalnų parko kalnų masyvo pietinėje dalyje, 700 m į pietryčius nuo pirmojo piliakalnio (Pilies kalno), 200 m į pietus nuo Stalo kalno.
Piliakalnis 1992 m. gruodžio 16 d. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Priklauso kompleksui „Vilniaus piliakalnis su papiliais ir gyvenviete“.
Lokacija
Istorija
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia. Vadinamas Gedimino kapo kalnu pagal padavimus, apie pirmą kartą užsimena istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis 1629 m. dokumentų, visuotinai yra laikomas LDK valdovo Gedimino kapu. Tai, pasak archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, šį piliakalnį suartina su daugeliu kitų legendinių kapų, iš dalies turi ryškių senovės šventviečių požymių, kaip antai: Birutės Palangoje, Pajautos prie Žaslių, Kukovaičio prie Deltuvos, Džiugo prie Telšių, Kerniaus Rūdininkų girioje.
2002 m. ant Gedimino kapo kalno buvo įšventintas Lietuvos Romuvos krivis. Kiekvienais metais Romuva mini šią datą, vadindama šią dieną „Krivio diena“.
Piliakalnis
Piliakalnio aikštelė ovali, 27×19 m dydžio, dirvonuojanti. Maždaug aikštelės viduryje stovi iš akmenų sumūrytas aukuras. Aikštelė apardyta XVII-XVIII a. čia buvusių įtvirtinimų ir to paties laikotarpio kapų. Visuose papilio šlaituose, 3 m aikštelės, yra 3 m pločio terasa. Ji iš dalies apslinkusi, apaugusi medžiai ir krūmais. Kalvos šlaitai statūs, 10-25 m aukščio, vakarų pusėje įrengti laiptai. Kultūrinis sluoksnis sudarytas iš tamsios žemės, su archeologiniais radiniais. Esantys kapai: nedegintų mirusiųjų, laidotų lentiniuose karstuose ar be jų, su įkapėmis ir be jų. Dalis kapų suardyta vėlesnių žemės darbų metu, visiška dalis ištirta 1989 m. (archeologė Daiva Luchtanienė aptiko grublėtos ir žiestos keramikos, keturis XVII–XVIII a. kapus).
