Kupiškio etnografijos muziejus – moderni, kūrybiška, gyva, atvira, artima kultūros, dailės, gamtos dvasinio ir materialinio paveldo puoselėjimo ir pažinimo erdvė, prisidedanti prie kūrybingos, pilietiškos ir socialiai atsakingos visuomenės kūrimo.
Lokacija
Plačiau apie muziejų
Muziejaus ištakos
Įkurti muziejų buvo sena Kupiškio inteligentijos ir išsilavinusių ūkininkų svajonė. Dar 1935 m. rugpjūčio mėnesį muziejui Kupiškyje steigti sudaryta komisija (akušerė Stefanija Glemžaitė, profesoriai Pranas Mažylis, Antanas Purėnas, knygininkas Petras Ruseckas, mokytojai Viktoras Kavoliūnas, Juozas Laužikas, visuomenės veikėjai Jurgis Bukėnas, Kazimieras Jėčius, Jonas Glemža ir kt.), nuspręsta rūpintis gimnazijos ir Liaudies namų statyba. Juose turėjo būti salė operai ir baletui, kambariai rankdarbiams, knygynui, skaityklai, užkandinei, virtuvei, administracijai, nakvynei ir 3–4 salės muziejui. Tačiau įgyvendinti sumanymą sutrukdė lėšų stygius.
Muziejaus steigimo klausimas nebuvo pamirštas, 1941 m. spalio 24 d. Kupiškio pradžios mokykloje susirinko gausi iniciatyvnė grupė muziejui steigti. Išrinkta organizacinė komisija, į kurios sudėti įėjo mokytojai Povilas Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas, D.Vaitiekūnaitė, U. Merkienė, V. Jančienė, advokatas P. Baltuška, stalius Jonas Jakutis – iš viso per 30 žmonių.
Muziejaus patalpos
1941 m. spalio 30 d. buvo gautos muziejui patalpos, esančios miesto centre, Turgaus aikštėje, kupiškėnų dar vadinamos „austerija“ (dabar Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštė). 1942 m. rugsėjo 10 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, o 1943 m. vasario 2 d., remiantis švietimo generalinio tarėjo J. Rainio raštu, išrinkta muziejaus taryba. Direktoriumi tampa Povilas Spudas (1943–1944), vėliau Albinas Kriauza (1944–1945). Nuo 1945 metų rudens muziejui, jau pavadintam Kraštotyros muziejumi, vadovavo Alfonsas Žalkauskas. Vėliau dirbo Vera Karneckienė, Birutė Vitonienė ir kt. 1946 metais muziejaus veikla nutrūko, nes sovietinė valdžia patalpas atėmė ir pavertė jas grūdų sandėliu, eksponatai tiesiog buvo išmesti į gatvę. Daug jų išgrobstyta, tačiau dalį daiktų pavyko sukrauti į sandėlį, kitus priglaudė S. Glemžaitė, 500 eksponatų buvo perduoti Panevėžio kraštotyros muziejui. Kurį laiką kupiškėnų kultūrininkų pastangos atgauti patalpas baigdavosi nesėkme. Vėliau, iki 1957 metų buvusios sinagogos trečiajame aukšte, šalia bibliotekos, sukrautus likusius eksponatus saugojo valdžios paskirtas darbuotojas.
Etnografinė paroda
Svarbia paskata atkurti muziejų tapo 1961 metais surengus Kupiškio vidurinėje mokykloje seserų Stefanijos, Elvyros ir Mikalinos Glemžaičių etnografinę parodą. Ji sulaukė didelio pasisekimo, o LTSR Kultūros ministerija po šios parodos nupirko nemažai eksponatų, tapusių atkurto muziejaus rinkinių pagrindu. Mikalina Glemžaitė perdavė gausius kraštotyros rinkinius: 15 albumų su 2448 tekstilės pavyzdžiais, įvairią dokumentinę medžiagą.
Tolesnė eiga
1962 metų pradžioje Kupiškio kultūros namuose (buvusios sinagogos patalpose, trečiame aukšte), įkuriamas Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus filialas. 1984 metais jis persikelia į 1823 metais pastatytą Kupiškio parapinės mokyklos pastatą bei muziejaus reikmėms pastatytą priestatą.
1984 m. balandžio 29 d. muziejui persikėlus į naujas patalpa kilo problemų, įrengiant ekspozicijas. Tuomet jų planą ruošė patys muziejininkai. Ekspozicija privalėjo atskleisti TSRS visuomenės raidos laikotarpius, kai tuo tarpu apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos istoriją negalėjo būti nei kalbų. Antrą vertus, trūko ir sovietmečio laikotarpio eksponatų, tačiau muziejus buvo turtingas buities-etnografijos medžiaga, todėl, pasitarus su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Kupiškyje nutarta įrengti etnografinę ekspoziciją senajame pastate.
1989 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 974 muziejus oficialiai pavadintas etnografijos muziejumi. Ekspozicijose nemažai vietos buvo skirta seserims Stefanijai ir Mikalinai Glemžaitėms: eksponuojami jų asmeniniai daiktai, dokumentai ir nuotraukos. Taip buvo saugomas seserų atminimas. Atskira etnografinės ekspozicijos dalis buvo skirta senovinėms kupiškėnų vestuvėms. Daug eksponatų muziejui dovanojo etnografinio teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius Povilas Zulonas. Nuo muziejaus atkūrimo Vienus vadovus keitė kiti, tačiau visi įnešė savo indėlį į šią kultūros įstaigą ją tobulindami ir gausindami eksponatais.
Muziejaus perdavimas
Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu Kupiškio muziejus buvo 34 metus. Lietuvos vyriausybė 1995 m. lapkričio 13 d. Nr. 1436 nutarimu nuo 1996 m. sausio 1 d. Kupiškio etnografijos muziejų perduoda rajono savivaldybei. Kupiškio etnografijos muziejus tampa savarankiška įstaiga, kuri savo žinion perima dar du visuomeninius muziejus. Taip struktūriniais padaliniais tampa Adomo Petrausko muziejus Uoginių kaime ir Veronikos Šleivytės paveikslų galerija Viktariškių kaime.
2001 m. spalio mėnesį struktūriniu padaliniu tampa ir Laukminiškių kaimo muziejus, o 2015 m. Uoginių amatų centras. Taip prasidėjo naujas muziejaus veiklos etapas. 2007 m. viduryje muziejaus pastatas įtraukiamas į Lietuvos valstybės renovuojamų kultūros objektų sąrašą ir patenka į pirmąjį darbų etapą. Vietinės reikšmės kultūros paveldo renovacija vyko 2007-2011 m. Valstybė pastato atnaujinimui skyrė 1208.480 Eurų.
Muziejus šiandien
Šiuo metu senojo akmeninio pastato didžioji erdvių dalis skirta parodų salei. Klasicizmo stiliaus interjeras šiai patalpai suteikia išskirtinį patrauklumą ir grožį. Muziejaus priestato pirmajame aukšte trijose salėse įrengtos etnografinės ekspozicijos.
Muziejus turtingas puikiais eksponatų rinkiniais, šiuolaikinėmis parodomis, įdomiais projektais, edukacijomis. Tai ne tik ta vieta, kur kaupiama ir saugoma. Tai vieta, kur pasakojama mūsų protėvių istorija, tai vieta, kur padedama suvokti save, savo šaknis, savo ištakas.
