Velnio duobė (arba Velniaduobė) – geologinis gamtos paminklas (nuo 1964 m.), esantis Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Plotis 60-65 m – 200 m. Plotas 0,04-4,5 ha. Gylis – 30-40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 9,5 metro. Įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas.
Velnio duobė yra lankytinas turistinis objektas. Šiuo metu Velnio duobė yra paruošta lankymui, yra įrengta apžvalgos aikštelė. Už kelių kilometrų į šiaurės vakarus stūkso Gedanonių kalva, viena aukščiausių pietų Lietuvoje (257 m).
Lokacija
Kilmė
Specialistai įvairiai aiškina jos kilmę. Gal toje vietoje po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas. Klimatui atšilus, jis palaipsniui ištirpo, ir liko gili piltuvo formos duobė. Piltuvo formos duobė galėjo išlikti dėl spėjusios užaugti augalijos, kuri sutvirtino stačius šlaitus. Velnio duobės dugne yra susiformavusi pelkutė. Yra ir kitų samprotavimų apie šito gamtos paminklo kilmę. Vieni jų teigia, kad Velnio duobę suformavo nuo ledyno pakraščio (o gal ledyno plyšyje) krentanti vandens srovė. Kiti teigia, kad dauba susidarė požeminiams vandenims išnešus smulkias nuogulas. O dar vieni teigia, kad Velnio duobę kažkada išmušė čia nukritęs meteoritas. Visos šios hipotezės turi savų argumentų ir kol kas galutinai neatmestos.
Legendos
- Pirmoji yra apie tai, kad kadaise esą čia ant kalno stovėjusi bažnyčia. Kartą keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakęs – kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus. Dori žmonės dar galį girdėti bažnyčios varpų skambesį iš duobės dugno.
- Pasak kito padavimo, į ką tik pastatytą Užugosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir varpas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užugosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs varpas.
- Trečiojoje legendoje pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmėjęs. Pamatęs jį plaukiantį ežere, telkšančiame netoliese. Dabar tą ežerą vadina Atveršiu.
- Sakoma, kad anksčiau kai kada piemenys rasdavo velnių išmestų kryželių. Būdavo atsitikimų, kada genamos karvės užeidavo ant duobės liūno ir išplaukdavo į Škilietų ežerą. Praeiviai naktį dažnai girdėdavo kažkokius šūkavimus. Visa tai darydavę velniai, dėl to ir kilo pavadinimas „Velnio duobė“. Velniai neva puotaudavę apie vidurnaktį, todėl niekas nedrįsdavęs keliauti pro duobę sutemus.
