Juozo Masiulio knygynas – nuo 1905 m. veikianti knygų parduotuvė Panevėžyje, Respublikos g. 21, seniausias lietuviškas knygynas Lietuvoje. Įkurtas knygnešio Juozo Masiulio, sovietmečiu nacionalizuotas, 1992 m. grąžintas įkūrėjo palikuonims.
Knygyno pastatas 2011 m. kaip architektūrinis ir istorinis objektas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Lokacija
Istorija
Knygyno ištakos
1888 m. iš Šeduvos valsčiaus Prastavonių kaimo į Panevėžį atvykęs J. Masiulis pradėjo kurti savo verslą ir slapta prekiavo draudžiama lietuviška spauda bei aprūpindavo knygomis smulkiuosius prekiautojus. Panaikinus lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą, 1905 m. tuometinėje Bajorų gatvėje (dabar Respublikos) atidarė knygyną „Juozo Masiulio knygynas, galanterijos ir rašomųjų daiktų sankrova“ ir ėmė prekiauti legaliai. Tai buvo pirmasis lietuviškas knygynas mieste. Knygyno patalpas iš pradžių nuomojo, vėliau kartu su žmona Juozapota įsigijo. Prekiauta knygomis, maldaknygėmis, smulkiais religinio kulto daiktais, įvairiomis plataus vartojimo prekėmis. 1912 m. knygynas turėjo per 1000 pavadinimų įvairių spaudinių lietuvių ir kitomis kalbomis, palaikė ryšius su kitais Lietuvos knygynais. Žmonės pirko noriai, verslas sekėsi neblogai.
XX a.
Savo veiklos pradžioje knygynas užsiėmė ir leidyba: 1910–1915 m. išleido Juozo Čerkeso-Besparnio eilėraščių rinkinių, Mato Grigonio žaidimų knygelių, „Panevėžio kalendorių”, religinio turinio knygelių, tarpukariu – keletą atvirukų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Masiulių šeima pasitraukė į Smolenską. Knygyno veikla atnaujinta Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir Masiuliams grįžus į Panevėžį. Užmegzti ryšiai su Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos knygynais, augo darbuotojų skaičius. Tarpukariu knygyne dirbo 8 darbuotojai, kurie gaudavo 100 litų atlyginimą, buvo maitinami šeimininko lėšomis ir gyveno knygyno antrame aukšte. Knygynas dirbdavo be pietų pertraukos, ypač didelė prekyba būdavo švenčių dienomis. 1932 m. knygyne pradėjo dirbti ir mokslus baigusi Masiulių duktė Ona Masiulytė.
1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, knygynas nacionalizuotas, tačiau veikti nenustojo, išskyrus dvejus metus per vokiečių okupaciją. Masiulių šeima pasitraukė į Vakarus. 1945 m. knygynas dar kartą sovietų valdžios nacionalizuotas, sovietmečiu veikė kaip valstybinis „Panevėžio centrinis knygynas”. Po karo knygyno vedėja paskirta Valerija Paulavičiūtė – viena iš tarpukariu pas J. Masiulį dirbusių darbuotojų, o nuo 1978 m. knygynui vadovavo Apolonija Skaržauskienė. Pasak J. Masiulio anūkės Karolinos Masiulytės-Paliulienės, abi vedėjos gerbė J. Masiulio atminimą ir išlaikė prieškarinio knygyno tradicijas bei tęstinumą. Pasakojama, kad V. Paulavičiūtė apsiėmusi knygyne neprekiauti ateizmo ir komunizmo literatūra; užsakydavusi tokios literatūros net daugiau, nei reikia, iš savo algos ją visą nupirkdavusi ir veždavusi į makulatūros supirkimo punktą. O jei kam tokios literatūros prireikdavo, sakydavusi, kad išpirkta.
Knygynas nepriklausomoje Lietuvoje
1992 m. knygynas grąžintas Masiulių šeimai, 1993 m. renovuotas, pertvarkytas. Buvęs sandėlis paverstas antra prekybos sale, pakeista įėjimo vieta. Interjerą bandyta atkurti pagal senąsias tradicijas; knygyno istoriją primena ant ąžuolinių lentų gulintys senieji knygyno daiktai, pakabintos nuotraukos, plakatai, knygyno įsteigėjo J. Masiulio portretas. J. Masiulio vardo knygynai įsteigti ir Vilniuje bei Kaune.
