Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – bažnyčia, stovinti Telšiuose. Bažnyčia turi neogotikos, neobaroko ir neobizantinio stiliaus bruožų, kryžminio plano, vienabokštė. Joje įrengti 3 altoriai. Šventoriaus tvora mūrinių stulpelių ir medinių statinių. Jame palaidotas klebonas Pranciškus Bagdonas (1910–1980)
Lokacija
Istorija
LDK laikai
Pirmoji Telšių miesto katalikų bažnyčia buvo pastatyta 1536 m. dabartinės bažnyčios vietoje ant vienos iš septynių miesto kalvų (Vilniaus) Lenkijos karaliaus ir LDK Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo įsakymu. Deja, iš pirmosios bažnyčios būties mus pasiekė tik 1619 m. nulietas bažnyčios varpas, kuris saugomas Telšių Katedros bokšte.
1700 m. pirmosios medinės bažnyčios vietoje pastatyta nauja, taip pat medinė bažnyčia. Ji labai nukentėjo Šiaurės karo (1700–1721 m.) metu. Po didelių negandų – karo ir daugiau kaip pusę Žemaitijos gyventojų nusinešusio maro – tik 1788 m., kraštui pradedant atsigauti, nuniokota bažnyčia paremontuota ir tarnavo parapijai iki 1814 m., kai caro valdžios nurodymu buvo uždaryta, o 1828 m. visai nugriauta (nuo 1814 m. Telšių parapine bažnyčia tapo Bernardinų bažnyčia, stovinti ant Insulos kalvos). Iš antrosios bažnyčios mūsų laikus pasiekė Šv. Šeimos altorius, parapijiečių perneštas į Bernardinų bažnyčią – dabartinę Telšių Katedrą.
Imperinės Rusijos sudėtyje
Po 1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo Telšių miesto ir apylinkių gyventojai, bausdama už nepaklusnumą, caro valdžia Rusijos iždo naudai konfiskavo ir parapinės bažnyčios žemę. Nugriautos katalikų parapinės bažnyčios vietoje, sunaikinus senąsias miesto kapines, 1864–1867 m. pastatyta mūrinė neobizantinio stiliaus Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvė su bokštu-varpine. Siekdama okupuotame krašte didinti savo administracinę ir ideologinę įtaką, carinė Rusija Telšių, kaip besiribojančio su Prūsija vakarinės imperijos apskrities administracinio centro, cerkvę įrengė gana prabangiai, nors atvykėlių stačiatikių bendruomenė su kariškiais nesiekė 200 žmonių.
Interjere dominavo rankų darbo trijų aukštų ąžuolinis, meistrų tapytomis ikonomis puoštas ikonostazas, bronziniai sietynai, žvakidės, prabangiai dekoruotos liturginės knygos ir reikmenys, tarp kurių būta ir asmeninių caro dovanų Telšių cerkvei. Cerkvės bokšte-varpinėje įkelti 5 varpai, o šalia cerkvės, medinėje varpinėje, kad skambesiu nustelbtų Bernardinų bažnyčios varpus – didžiulis „varpas-caras“.
Tarpukaris
1918 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, valstybė ėmė spręsti caro valdžios neteisėtai nusavinto katalikų bažnyčios turto grąžinimo klausimus. Po ilgo bylinėjimosi teismuose Telšių parapijos žemė su pastatais ant jos 1935 m. birželio 15 d. gražinta Telšių parapijai. Už pastatus stačiatikių bendruomenei buvo priteista kompensacija, iš kurios bendruomenė 1937 m. ant Žalgirio kalvos pastatė kubistinio stiliaus cerkvę ir į ją perkėlė visą XIX a. antros pusės cerkvės interjero įrangą.
Atgavusi žemę ir pastatus, Telšių vyskupija svarstė galimybę senosios cerkvės pastatą nugriauti ir vietoj jos pastatyti naują katalikų bažnyčią, bet prasidėjusi ekonominė krizė privertė šių ketinimų atsisakyti. Per keturis mėnesius,kiek pertvarkyta cerkvė 1935 m. spalio 30 d. Telšių Vyskupo Justino Staugaičio ir Vyskupo Pranciškaus Bučio MIC konsekruota, suteikiant jai Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų titulą.
Sovietų okupacija
Po karo Lietuvą vėl okupavus Sovietų Sąjungai, 1949 m. ir 1953 m. valdžia bandė bažnyčią uždaryti, bet susidūrusi su atkakliu parapijiečių pasipriešinimu, paliko ją veikti. Visaip trukdant sovietinei valdžiai didesni bažnyčios tvarkymo darbai nevyko.
Nepriklausoma Lietuva
Artėjant Žemaičių krikšto 600 m. jubiliejaus iškilmėms Mažoji bažnytėlė, kaip ją vadina telšiškiai, labai laukė atsinaujinimo. 2012 m. Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta parapijos klebonu paskyrė prelatą bažn. t. dr. Juozą Šiurį. Per stebėtinai trumpą laiką klebono rūpesčiu sutelkus bendruomenės pastangas buvo nuveikti didžiuliai bažnyčios atnaujinimo darbai.
