Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra – popiežiaus Jono Pauliaus II 1997 m. įsteigtos Šiaulių vyskupijos širdis. Po Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Kryžių Kalne, buvo įsteigta Šiaulių vyskupija ir Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai buvo suteiktas Katedros titulas. Piligrimai aplankę Kryžių Kalną būtinai užsuka pasimelsti ir aplankyti Šiaulių katedrą. Galima sakyti, kad piligrimų skaičius katedroje atitinka apsilankančių Kryžių Kalne piligrimų skaičių. Vasaros metu, piligrimai atvykę į Šiaulių katedrą, nuo čia dažniausiai pėsčiomis keliauja į Kryžių Kalną. Katedra matoma iš tolo, važiuojant visais į Šiaulius vedančiais keliais. Katedros bokšto aukštis 70 m.
Lokacija
Istorija
Ištakos
Paprastai nurodoma, kad dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1595 m. ir užbaigta 1625 m. Tačiau naujesnieji tyrimai rodo, kad statybos galėjo būti baigtos ir vėliau. Mat istoriniai šaltiniai liudija, kad Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius bažnyčią konsekravo tik 1634 m. spalio 8 d.
Pagal 1699–1700 m. Šiaulių miesto plano interpretuotą rekonstrukciją, aut. Vilius Puronas, 2003 m.
Taip galėjo atrodyti Šiauliai, kai 1699–1700 m. Saksonijos kariuomenės topografai nubraižė miesto situacijos schemą. Miestas tuo metu buvo nedidelis, jį ribojo Rūdės upelis rytuose, vakaruose jis baigėsi ties Varpo gatve, šiaurėje – pakalnėje, tuoj už bažnyčios. Plane jau yra pavaizduotos Vilniaus, Rūdės, Dvaro, Joniškio, Žemaičių, Kurtuvėnų gatvės, minimos XVII a. vidurio miesto gatvių aprašymuose.
XVII a. – XVIII a.
Tačiau netrukus naująją bažnyčią ištiko nelaimės. Per 1655 m. prasidėjusį karą su švedais, Šiaulių apylinkėse telkėsi stambūs sukilėlių būriai. Bažnyčios pastatas, matyt, neretai buvo naudojamas stebėjimui bei signalų perdavinėjimui. 1656 m. gegužės mėn. iš Rygos sukilėlių slopinti buvo pasiųstas reguliariosios švedų kariuomenės pulkas. Įžengė į Šiaulius, švedai rado miestą tuščią, nes, bažnyčios varpams paskelbus pavojų, gyventojai išsibėgiojo. Kerštaudami švedai nusiaubė miestą, suniokojo Šiaulių bažnyčią ir sudegino daug aplinkinių kaimų.
Kiek tada nukentėjo bažnyčios pastatas, tiksliai nežinoma. Dokumentuose minimas tik nusiaubtas, apiplėštas, apdegintas vidus. Vėlesniais suirutės metais bažnyčia dar ilgokai stovėjo apnykusi, neremontuota, bet uždaryta nebuvo ir tebeveikė. Pastangas vykdyti remonto darbus nuolatos lydėdavo lėšų stygius. 1676 m. vizitacijos ir bažnyčios inventoriaus akte nurodoma, kad bažnyčios stogas, daug metų netaisytas, gniūžta, visas kiauras, skylėtas, prisisunkęs drėgmės. Rąstai ir stogą palaikanti struktūra supuvę ir kai kur taip įlinkę, jog siekia viršutinį skliautą. Drėgmė ėmusi kiurdinti ir mūrą. Kada buvo galutinai išspręstos finansinės problemos, tikslių duomenų nėra, tačiau žinoma, kad 1680 m. bažnyčia jau rimtai tvarkoma. 1682 m. suremontuotas didysis 1618 m. nuliedintas bažnyčios varpas.
Bažnyčia vėl nukentėjo per Šiaurės karą (1700–1721 m.). Viename 1731 m. dokumente skundžiamasi, jog pastatas apgriuvęs, 1738 m. akte pabrėžiama būtinybė taisyti stogą ir perdangą. XVIII a. viduryje pastatas dažnokai nukentėdavo nuo vėtrų. 1786 m. rekonstruojamas stogas. Šįsyk pakeista ne tik stogo danga, bet pažemintas ir pats stogas, iš naujo dekoruoti skliautai ir sienos.
Tolesnė raida XIX a.
1832 m. atnaujinama medinė bažnyčios viršūnė. 1838 m. bažnyčios centrinėje dalyje, ties navos ir transepto sankryža, keturiose vietose įtrūkus skliautams, parengti keli skliautų sutvirtinimo projektai. Skliautai sutvirtinti 1841 m.
1875–1876 m. Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra nupiešęs Napoleonas Orda (1807–1883). Krokuvos nacionaliniame muziejuje saugomame piešinyje pavaizduota ne tik senoji bokšto viršūnė, bet ir panašūs varpo formos gynybinių bokštelių stogeliai, aplinka, užstatymas priešais bažnyčią.
Pastatas labai pakito, 1880 m. į bažnyčios bokštą trenkus žaibui ir sudegus jo medinei viršūnei. Atstatytas bokšto viršus jau buvo kitoks, negu užfiksuotas minėtų dailininkų: jis neteko grakštaus, žaliai dažyto varpo formos šalmo ir buvo uždengtas kur kas paprastesne, aukštos aštuoniakampės piramidės pavidalo smaile su stoglangiais ir trikampiais frontonėliais. Mūrinė dalis paaukštinta vienu tarpsniu – pastatytas šeštas aštuoniasienis tarpsnis, suskaidytas pusapskritėmis nišomis ir mažesniais langais. Pastogė apjuosta gana ryškiu karnizu. Toks radikaliai pasikeitęs bokštas pasiekė mūsų dienas.
Antrojo pasaulinio karo padariniai
1944 m. liepos 27 d. atsitraukiančios vokiečių kariuomenės specialieji daliniai Šiaulius padegė. Suliepsnojo ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei šalia esantys kurijų pastatai. Bažnyčia pradėjo degti nuo bokšto, kuriame buvo mediniai laiptai ir perdengimai, taip pat zakristijos moterų pusėje, kur stovėjo bažnyčios archyvo spintos, buvo saugomi procesijų ir kiti religiniai reikmenys. Per vėlesnius mūšius dėl Šiaulių bažnyčios pastatas nukentėjo dar ir nuo bombardavimo, artilerijos apšaudymų. Pasibaigus mūšiams, bažnyčios pastatas atrodė apgailėtinai. Visiškai sudegė medinės pastato dalys: stogas, bokšto perdangos, laiptai ir viršūnė, vidaus įranga. Pelenais virto meno vertybės, altoriai, vargonai, baldai, galerijos baliustrada, neįkainojamas bažnyčios archyvas. Apgriauti šoniniai frontonai, netekę jungties su stogu, nugriuvo ir pralaužė transepto skliautus, įlūžo grindys, atsivėrė požemiai.
Restauracija
1951–1956 m. vyko antrasis restauravimo etapas, siekiant sugražinti bažnyčiai prieškarinį vaizdą. Darbus vykdė Vilniuje įsteigta Mokslinė restauracinė dirbtuvė. Pirmiausia buvo nuardytas laikinas stogas ir uždengtas naujas, savo forma ir dydžiu atitinkantis senąjį. Iki galo atstatyti šoniniai trikampiai frontonai. 1952 m. restauruoti įlūžę skliautai. Įlūžusias dalis nutarta padaryti iš gelžbetonio ir sujungti su išlikusiu senuoju plytų skliautu. Stogo ir gelžbetoninio skliauto konstrukciją suprojektavo inžinierius V. Krikščiūnas. Tais pačiais metais nuardyta laikinoji vidaus pertvara. 1954 m. atstatyta vidaus galerijų baliustrada, iš vidaus nutinkuotos sienos ir atstatyti šoniniai frontonai. 1955–1956 m. restauruotas bokštas: įrengti geležiniai laiptai, visiškai atstatyta ir cinkuota skarda uždengta bokšto viršūnė, vėl įgijusi smailios piramidės formą.
Vėliau imtasi apdailos, tvarkytas interjeras ir aplinka, remontuojamos atskiros pastato dalys. 1968–1969 m. įstatytos naujos ąžuolinės didžiosios durys, išbetonuotos perdangos virš zakristijų ir ištinkuotos ten esančios patalpos. Šventoriaus takai iškloti betono plytelėmis. Nubaltintas bažnyčios vidus, perdažytos šoninės koplyčios ir zakristijos. 1970 m. galutinai įrengtas centrinis šildymas, įstatytos naujos ąžuolinės durys prieangio šonuose. 1971 m. bažnyčia išgrįsta naujomis plytelėmis.
1974–1975 m. pagal architekto A. Kunigėlio projektą pastatytas saikingų neobarokinių formų didysis altorius, taip pat du šoniniai altoriai. 1977 m. pagal architekto J. Zibolio projektus pagaminti nauji vario šviestuvai navai ir koplyčioms apšviesti. Mažesni šviestuvai įmontuoti prie šoninių sienų. 1986 m. šventorius išklotas naujomis betono plytomis, sutvarkyta aplinka
Informacija paiimta iš siauliukatedra.lt
